2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Dzūkiška voveraičių sriuba


Prieš aštuonerius metus mano gyvenime atsirado dzūkas. Ne šimtaprocentinis grynuolis, bet labai aukštos prabos. Ir štai aš, visiška šimtaprocentinė aukštaitė, turėjau nuolankiai susitaikyti su tuo, kad pasaulyje yra tik du dėmesio verti grybai - baravykas ir lepeška (voveraitė). Dzūkai net negrybauja, jie eina lepeškauc. Aš irgi turėjau išmokti miške surasti tą oranžinį dzūkų auksą, atsargiai praskleisti samanas, dar atsargiau nupjauti, su didele pagarba įsidėti į kašiką ir padėkoti lepeškų dievui už suteiktas dovanas. Vyro ant lepeškavimo dar neaplenkiu, bet kasmet man sekasi vis geriau. Turiu pripažinti, kad dzūkų miškai pasakiški - sausi, šviesūs. Dažniausiai tas lepeškų rinkimas būna tik tarp kitko, man tiesiog patinka išvažiuoti iš miesto ir paklaidžioti miške. Praeitą savaitgalį po tokio paklaidžiojimo parsivežėme nedidelį kašikėlį voveraičių, kurių užteko sriubai ir pyragui.

Reikės:
pusės litro šviežių voveraičių
1 svogūno
3 vnt. morkų
3 vnt. bulvių
4 šaukštų kvietinių kruopų
2 litrų daržovių sultinio
sviesto kepimui
poros lauro lapelių ir 4 žirnelių juodųjų pipirų
krapų ir petražolių

Pirmiausia voveraites nuploviau, o svogūnus supjausčiau smulkiais kubeliais. Puode, kuriame ir viriau sriubą, ištirpinau sviestą, subėriau svogūnus, šiek tiek pakepiau, tuomet sudėjau ir apkepinau voveraites. Kai viskas suminkštėjo, į puodą subėriau riekutėmis pjaustytas morkas ir dar šiek tiek pakepiau. Tuomet supyliau sultinį. Jam užvirus sudėjau kubeliais pjaustytas bulves, nuplautas kruopas, lauro lapelius ir pipirus. Viriau kol kruopos ir bulvės suminkštėjo (~15-20 minučių). Išvirusią sriubą apibarsčiau pjaustytais žalumynais. Skanaus.

Šaltinis: Renata Ničajienė "Sezoninė virtuvė", 2014

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą